Moteris, kuri tiesiog spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu, pasidalina savo gyvenimo, santykių, vaikų auginimo pamokomis ir patarimu, kaip kasdien atrasti laimę.
Ką vilkėjote per pirmą pasimatymą?
Tais laikais nebuvo didelio pasirinkimo. Vieną rūbą turėjai – prisekdavai bantuką, šlipsiuką, kalnieriukus, nosinaitę ir viskas. Svarbu gera nuotaika. Per pirmą pasimatymą buvau susigūžusi, drebėjo visas kūnas, ar lakstė muselės, ar ne – nebeprisimenu, bet žinau nė žodžio negalėjau pratarti.
Kokie buvo pirmi santuokos metai?
Patys patys geriausi, daug gražių žodžių, daug dėmesio. Daug noro prisiliesti vienas prie kito, pamatyti kito akis, net ranką tiesiog pridėti ant peties.
Šypsenos paslaptis.
Kad gražu, pavasaris ir tiek, man to užtenka. Žinokit labai mėgstu sakyti gražius žodžius, net važiuodama troleibusu išdrįstu nepažįstamą pagirti – niekada niekada negailiu gražių žodžių. Ir tai man dovanoja šypseną.
Kaip užauginti gerą žmogų?
Visi mes norime, kad jie atrastų savo tikrą kelią, bet svarbiausias dalykas man tai yra jų gyvenimo vertinimas. Aš dabar gal būsiu nešiuolaikiška, bet man atrodo dabar per daug žmonės nori praturtėti, turėt viską čia ir dabar, šiandien, visur maudytis – ta prasme: turte, prabangoj, grožyje. Tačiau jaunystėje nepagalvoji apie neigiamą pusę - per tuos norus prarandi sveikatą, prarandi gyvenimo džiaugsmą. Pats svarbiausias ir vertingiausias dalykas yra sveikata, gera, sąžininga būsena, pagarba vienas kitam, ir kai vaikai mato šeimoj tarp tėvų tokius santykius jau sakyčiau pusė darbo padaryta.
O antras darbas yra skirti daugiau dėmesio – kiekviename žingsnyje, nesvarbu ar jis ropojantis, ar jau atsistojantis – jei jis nori kažką tau padėti – leisk jam, nesvarbu kad padarys kitaip, pridarys bėdų, nesvarbu – leisk. Čia kalbu gal daugiau apie save – mūsų laikais mes tiek dėmesio neskirdavome, nebuvo laiko, ir aš džiaugiuosi, kad šiandien tėvai, nepaisant didelių savo norų, vis tiek atranda laiko savo vaikams.
Ir aš su savo anūkais laikas nuo laiko labai korektiškai stengiuosi pasikalbėti - pirmas mano klausimas būna ‚ar galiu su tavim atvirai pasišnekėt?‘ – ir jau iš veido išraiškos matau ar galiu kalbėtis, gal nepavalgęs, gal pavargęs. Ir turiu pasakyti jau bėgant laikui anūkas sako – ‚ačiū, močiute, pagalvosiu‘. Vienu žodžiu, visur turi būti kontaktas, pokalbiai, bendrystė.
Vienu žodžiu, visur turi būti kontaktas, pokalbiai, bendrystė.
Kaip išlaikyti gerus santykius?
Paslapties čia nėra, yra darbas. Iš pradžių gal atrodo - koks čia darbas? – čia meilė ir tiek, čia jausmai ir tiek. Tačiau kai praeina kuris laikas, po truputėlį ta pirmoji meilė blėsta, įgauna kitą formą ir ne kiekvienas žmogus gali priprast prie tų pasikeitimų: vieni pasiduoda, palieka, išeina, kiti gal kenčia, bet čia reikia visą gyvenimą dirbt. Mokėt atleisti, mokėt pakylėti, mokėt užgesinti ne įrodymais savo tiesos, o palikti tą žmogų, kuris nori įrodyt, kad juodas yra baltas, ar savo tiesą, tuo momentu palikti jį su mintim, išeit, palikti pagalvoti.
Kokia ilgaamžiškumo paslaptis?
Aš visada sakiau ir sakysiu, kad žmogus, kuris lengvai gyvena, nesvarbu, kad sunkiai dirba, kai šalia eina skausmas ir džiaugsmas, tada tame žmoguje atsiranda labai daug dalykų, kurie dabar išlieka tik popieriuje, žodžiuose, o čia širdyje sieloje ne visi turi, o tai yra atjauta, išgirsti kitą, ištiesti ranką, padėti bet kuo – nesvarbu kuo, jei žinai, kad jam sunkiau su sveikata, jei gali – palik savo poilsį, nueik tuo momentu padėk, jei žinai, kad jam sunkiau pasidalink, mokėk tikrai išgirsti ir padėti.