"Nieks nemyli savo namų. Nes jeigu tu pamilsti aplinką, tai tu nebematai tame tragedijos, kad reikia tą daiktą nuvalyti, nes tiesiog tu jį myli."
Kas kuria mūsų vertę? Kaip dirbti, bet neprisidirbti? Ar tik didelis darbo krūvis ir lakstantis žvilgsnis (kas veda link perdegimo) garantuoja puikų gyvenimą ir kitų įvertinimą? Kas atsitinka su mumis, jei nemylime savo kūno, užsisukame darbe ar kitame rutinos rate, kodėl save dažniausiai vertiname per tai, ką (ne)darome, o ne pagal tai, kas esame?
"Viskas apie tą grįžimą į balansą, grįžimą į moteriškumą, grįžimą į tai, kad mes esame jaučiančios, esame pažeidžiamos, kad nieko su tuo nėra blogo, kad mes galime ir paverkti, ir pabūti su savimi, kad galime po to grįžti į savo moterišką energiją, o vyrai tuomet gali grįžti į vyrišką energiją."
"Ar galiu tau padėti?", "Ne, nereikia", ir kai atsisakome 10 kartų pagalbos, 11tą niekas nebesiūlo!"
"Prisiimti atsakomybę už savo emocijas. Tai yra pats kertinis emocinio intelekto, sąmoningumo ir meilės sau dalykas."