Su gydytoja kalbėsime tema, kuri neretai yra slepiama šeimos stalčiuose, nutylima, aptariama puse lūpų, nors vienaip ar kitaip yra nutikusi ne vienai šeimai.
"Pradedant ieškoti stiprybių, verta žiūrėti ten, kur dalykai mums gaunasi lengvai, kur mus giria."
"Kol mes nesąmoningų dalykų nepadarysime sąmoningais, tol mes kalbėsime apie likimą."
Kai visiems esi viskas, kai leki neatsigręždama lyg tave kas vytųsi, greičiausiai ir nebesustoji, kol kūnas, emocijos arba protas (arba abu) ne tai, kad pasako "stop", o paguldo ant menčių.
Šiame Agnės Gilytės pokalbyje su Milda Sabiene išgirdome ir išmokome ne vieną pamoką, pasisėmėme įkvėpimo, o svarbiausia - prisiminėme dėkingumą.
"Man sunku kalbėti apie amžių, nes esu įsitikinusi, kad tai nėra žmones į stalčiukus skirstanti savybė, juo labiau - pagrindas stresui, savivertės problemoms ar sijono ilgio pasikeitimams. Tai nėra ir pasiekimas - tai tiesiog skaičius, nurodantis, kiek metų esi čia."
"Noriu pakeisti darbą. Jaučiuosi ne savo rogėse. Atrodo, kad visi dirba tai, kas džiugina, o aš - strigusi su tuo, ką turiu. Ir tai nedžiugina. Noriu keisti darbą, tačiau bijau. Ir nežinau, tiesą sakant, į ką" - ar primena ką nors?
Iš kur atsiranda nemeilė kūnui? Kodėl gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje ir neretai savo vertę painiojame su kilogramais arba centimetrais? Kaip pamilti savo kūną ir ką jis gali, kai jo klausome?
Noriu, kad mane mylėtum. Kodėl tu manęs nemyli? Mylėk mane. Kodėl tu mane skaudini? Aš nelaiminga su tavim. Ir šiaip nesu laiminga. Kodėl tu nepadarai manęs laimingos? – ar teko tai sakyti garsiai? OK, ar teko apie tai pagalvoti? O gal šita plokštelė sukasi tavo galvoje non-stop? O ar žinai, ko iš tiesų nori? Ar tikrai nori to pyrago gabalo? Antro per paskutines dešimt minučių? Ar tos suknelės gilia iškirpte per visą nugarą? Tokios, kaip ir kitos niolika tavo spintoje? O ar pameni, kaip čia atsidūrei: su noru apsivalgyti, prisipirkti, pabėgti, žiūrėti 17 serialo seriją iš eilės?
Žiovulys yra apkrečiamas ir yra labai nesveika jį slopinti. Kaip ir čiaudulį. Miegas taip pat iš dalies apkrečiamas - įsivaizduok jaukiai pataluose įsikniaubusį kūdikį, taip ir norisi šalia jo prigulti. Tad jei taip gera miegoti, kodėl save varžome ir ribojame?
"Nieks nemyli savo namų. Nes jeigu tu pamilsti aplinką, tai tu nebematai tame tragedijos, kad reikia tą daiktą nuvalyti, nes tiesiog tu jį myli."
Kas kuria mūsų vertę? Kaip dirbti, bet neprisidirbti? Ar tik didelis darbo krūvis ir lakstantis žvilgsnis (kas veda link perdegimo) garantuoja puikų gyvenimą ir kitų įvertinimą? Kas atsitinka su mumis, jei nemylime savo kūno, užsisukame darbe ar kitame rutinos rate, kodėl save dažniausiai vertiname per tai, ką (ne)darome, o ne pagal tai, kas esame?